Sparnai, plytinė elektrinė, senosios uosto infrastruktūros pėdsakai – Ołowianka nedideliame plote sutelkia kelis skirtingus Gdansko istorijos skyrius. Ją iš visų pusių apjuosia vanduo: Motlavos upė ir Stępkos kanalas. Tačiau, kaip ir kaimyninė Sparnų sala, ji nebuvo sala nuo pat pradžių.
Prieš susiformuojant salai
Ołowianką nuo žemyninės dalies atskyrė 1576 m. iškastas Stępkos kanalas. Anksčiau ši teritorija jau buvo naudojama ūkio reikmėms: čia veikė dailidžių ir laivų statytojų dirbtuvės, buvo remontuojami laivai ir saugomos prekės. Seniausi sandėliai buvo pastatyti XV a. pradžioje.
Salo pavadinimas siejamas su čia prieš tolesnį transportavimą sandėliuojamu švinu. Žaliava buvo gabenama vandens keliais, be kita ko, iš Olkuso apylinkių. Taigi dabartinis vietovės pavadinimas išsaugo atmintį apie konkrečią prekę ir tolimus Gdansko uosto ryšius.

Karališkieji grūdai prie Motlavos
1454 m. Kazimieras Jagiellonietis šią teritoriją perdavė miestui, įpareigodamas jį įrengti sandėlį karališkiesiems grūdams. Tai dar vienas įrodymas, rodantis Gdansko svarbą prekyboje ir žemės ūkio produktų transporte. Prie vandens reikėjo sandėlių, iš kurių būtų galima lengvai vykdyti perkrovimą.
Šiandien žinomas Karališkasis grūdų sandėlis savo pagrindine forma siekia XVII a. pradžią. Todėl karališkojo įsakymo datos nereikėtų tapatinti su dabartinio pastato amžiumi. Kaip ir kitose uosto dalyse, pastatai buvo keičiami, perstatomi ir pritaikomi prie naujų poreikių.

Darbo ir miesto infrastruktūros sala
XIX a. Ołowianka ėmė atlikti vis daugiau funkcijų. Šalia sandėlių atsirado moderniam miestui skirti objektai. Buvo pastatyta nuotekų siurblinė, kurios pastatai ir charakteringas kaminas yra salos pramoninio paveldo dalis.
Tuo pačiu metu vanduo buvo naudojamas ir poilsiui bei sportui. Čia įsikūrė irklavimo klubai. Taigi uosto aplinka derino darbą, miesto infrastruktūros plėtrą ir poilsį – funkcijas, kurias archyviniuose vaizduose galima atpažinti viena šalia kitos.

Nuo elektrinės iki koncertų salių
XIX a. pabaigoje saloje buvo pastatyta miesto elektrinė. Lenkijos Baltijos filharmonija nurodo 1897–1898 m. kaip objekto statybos laikotarpį. Mūriniai pastatai tapo svarbia Ołowiankos panoramos dalimi ir kito Gdansko plėtros etapo simboliu.
Po Antrojo pasaulinio karo įmonė buvo pertvarkyta į šiluminę elektrinę. Pramoninės veiklos pabaiga atvėrė kelią naujam pastatų panaudojimui. Buvęs kompleksas buvo pritaikytas Lenkijos Baltijos filharmonijos būstinei ir muzikos bei kongresų centrui.

Žvelgiant į Ołowianką iš Motlavos upės, galima įžvelgti šį paskirties pokytį, neatsiejant jos nuo uostinės praeities. Sandėliai primena prekybą, elektrinė – technikos pažangą, o dabartinė kultūrinė veikla rašo naują skyrių. Sala išlaikė ryšį su upe, nors jau seniai joje saugoma kur kas daugiau nei tik prekės.
