Olowianka

Ołowianka – sala, kurią dabar skalauja Motlavos upės ir Na Stępce kanalo vandenys, kaip ir Wyspa Spichrzów, ne visada buvo sala. Ja ji tapo 1576 m., kai buvo iškastas kanalas na Stępce. Prieš švino sandėlius, nuo kurių sala gavo savo pavadinimą, čia, be kita ko, buvo įsikūrusios dailidžių dirbtuvės, valčių statybos dirbtuvės, nedidelė remonto aikštelė ir, svarbiausia, grūdų sandėliai. Seniausi iš jų buvo pastatyti dar XV a. pradžioje. 1454 m. Kazimieras Jagelončikas (Kazimierz Jagiellończyk) vėlesnės salos teritoriją padovanojo miestui su rekomendacija, kad „čia būtų pastatyta gera daržinė mūsų grūdams laikyti”. Dabartinio pavidalo trijų aukštų karališkoji daržinė pastatyta XVII a. pradžioje, o kitos buvo perstatytos tik prieš kelis dešimtmečius.

Ilgainiui salos funkcinė paskirtis keitėsi, ypač XIX a., kai salos infrastruktūra ir paskirtis pasikeitė. Sumažėjus ekonominei ir komercinei grūdų ir švino saugyklų (nota bene kadaise atgabentų vandeniu net iš Olkušo) svarbai, saloje įsikūrė irklavimo klubai, taip pat įrengtos poilsio zonos. Tuo pat metu buvo pastatyta miesto nuotekų siurblinė, kurios 1860-1970 m. pastatai su charakteringu kaminu išliko iki šių dienų.
Garo ir elektros šimtmečio pabaigoje prie Oloviankos buvo pastatyta miesto elektrinė, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo pertvarkyta į termofikacinę elektrinę. Ją uždarius, buvusios elektrinės pastatai buvo perduoti Baltijos filharmonijai. Šiandien, po didelės rekonstrukcijos, juose įsikūręs Muzikos ir kongresų centras. Vakarinė krantinė, kuria galima grožėtis nuo Motlavos, dabartiniu pavidalu, kaip beveik kilometro ilgio pasivaikščiojimo takas, buvo sukurta tik prieš kelerius metus.
Prie Ołowiankos upės galima patekti dviem tiltais, kertančiais Stępkos kanalą, arba pakeliamuoju tiltu, jungiančiu Motlavos krantus.