Iš Motlavos upės matosi visų pirma jo išsikišusi medinė dalis. Giliau stovi du masyvūs plytiniai bokštai, o po jais driekiasi perėjimas į Szeroką gatvę. Gdansko kranas derino užduotis, kurias šiandien paprastai patikime atskiriems statiniams: jis perkeldavo krovinius, atverdavo kelią į miestą ir padėdavo jį ginti.
Kranas čia stovėjo dar prieš dabartinį „Żuraw“
Seniausias išlikęs paminėjimas apie kraną šioje vietoje siekia 1367 metus. Pirmoji konstrukcija buvo medinė ir sudegė 1442 metais. Naujasis kranas buvo pastatytas 1442–1444 metais, jau naudojant mūrytų bokštų ir medinės dalies, kurioje buvo įrengti kėlimo įrenginiai, derinį.
Stiprios gynybinės konstrukcijos statyba sukėlė Kryžiuočių, kurių pilis buvo netoliese, pasipriešinimą. Miestiečiams šis uosto įrenginys turėjo ekonominę reikšmę, tačiau jo masyvios sienos taip pat suteikė galimybę kontroliuoti įėjimą į miestą iš vandens pusės.

Vartai, galėję apsiginti
Apie gynybinę paskirtį liudija sienų storis ir šaudymo angos. Bokštų pirmasis aukštas buvo ypač masyvus. Praėjimas vedė iš Szerokiej gatvės į krantinę, todėl pastatas priklausė Gdansko vandens vartų sistemai.
Jo forma taip pat buvo nulemta kranui keliamų reikalavimų. Įrenginys turėjo iškilti virš vandens, kad virvė galėtų nusileisti link prie krantinės stovinčio laivo. Medinis apvalkalas saugojo mechanizmą, o plytinės dalys užtikrino jo atramą. Žiūrint nuo upės pusės, lengva pastebėti šį funkcijų pasiskirstymą.
Kaip žmonės keldavo kelių tonų krovinius?
Varomąją jėgą užtikrino žingsniniai ratai. Darbininkai įlisdavo į jų vidų ir, žengdami, juos sukdavo. Sukimosi jėga buvo perduodama velenui, ant kurio buvo vyniojamas lynas. Tokiu būdu jo gale pakabintas krovinys pakildavo virš denio ar krantinės.
Mechanizmą sudarė dvi didelių ratų poros. Remiantis Nacionalinio jūrų muziejaus aprašymu, keturių žmonių jėgos pakakdavo pakelti iki dviejų tonų sveriančią naštą. Tai pavyzdys, kaip paprasti mechanikos dėsniai buvo pritaikyti didelio uosto poreikiams.
Bendradarbiavimas buvo ne mažiau svarbus nei jėga. Reikėjo kontroliuoti rato judėjimą, virvės vedimą ir krovinio padėtį. Miesto įrenginį prižiūrėjo kranų meistras. Be žmonių, gebančių valdyti mechanizmą, pats pastatas nebūtų galėjęs atlikti savo svarbiausios funkcijos.
Krovinių perkrovimas, stiebai ir remontas
Kranas buvo naudojamas kroviniams tvarkyti ir stiebams statyti. Jis buvo ypač svarbus Gdansko prekybos klestėjimo laikotarpiu XVI–XVII a. sandūroje. Prekės į miestą plūdavo upėmis ir jūra, o prieplaukose reikėjo įrenginių, palengvinančių jų perkėlimą.
XIX a. senojo krano reikšmė mažėjo. Jis vis dar buvo naudojamas dirbant su upių laivais, o vėliau – ir laivų laivagaliams pakelti, kai buvo remontuojami vairai ir sraigtai. Bokštuose atsirado butai ir dirbtuvės. Paminklas, kurį šiandien siejame su muziejumi, ilgą laiką taip pat buvo įprasto gyvenimo vieta.

Sugriuvimas ir sugrįžimas į miesto panoramą
1945 m. sudegė medinė Žuravo dalis, o mūriniai bokštai buvo smarkiai apgadinti. Po karo buvo pradėta rekonstrukcija. Statinys buvo atkurtas remiantis senaisiais vaizdais ir istoriniais dokumentais, siekiant atkurti jo būdingą siluetą.
Atstatytas „Żuraw“ 1962 m. buvo perduotas Jūrų muziejui. Jis išsaugojo savo vietą uosto panoramoje, tačiau gavo naują užduotį: supažindinti su laivybos ir technikos istorija. Kranų mechanizmas leidžia susieti išorinį vaizdą su klausimu, kas iš tiesų vyko už medinio apvalkalo.
Plaukiant laivu verta pažvelgti į „Żuraw“ kaip į buvusią darbo vietą. Krovinys, virvė, ratai ir žmonės sudarė bendrą sistemą. Tik tada šis žinomas Gdansko simbolis tampa kuo daugiau nei tik charakteringa figūra virš Motlavos upės.
