Iš Ilgojo kranto kitoje Motlavos upės pusėje matyti vieta, kuri šimtmečius tarnavo visų pirma darbui. Prie krantinių švartuodavosi laivai su prekėmis, o už jų išsirikiuodavo sandėlių eilės. Sandėlių sala buvo uosto užnugaris ir viena iš svarbiausių vietų prekybiniame Gdanske.
Sandėliai, senesni už salą
Pavadinimas tiksliai apibūdina buvusią šio rajono paskirtį, tačiau slepia nedidelę staigmeną: sandėliai čia atsirado anksčiau nei sala. Tik 1576 m. iškasus Naująją Motlavą, šis plotas buvo atskirtas nuo rytinio kranto. Vakariniame krante liko senasis upės vagos ruožas, nukreiptas į Pagrindinį miestą.
XVI a. čia jau stovėjo šimtai sandėlių. Į juos patekdavo visų pirma grūdai, plukdomi upe iš gilumos Lenkijos-Lietuvos Respublikos, bet taip pat apyniai, linai, kanapės, medus ir kitos prekės. Upe gamintojai buvo sujungti su uostu, iš kurio kroviniai galėjo toliau keliauti jūros keliu.

Naktį pakeliami tiltai
Sukauptos atsargos turėjo didžiulę vertę, todėl salos buvo atidžiai saugomos. Naktį tiltai būdavo pakeliami, taip apribojant patekimą į sandėlius. Saugoti padėdavo ir šunys, paleidžiami sutemus. Krantinė, dieną pilna žmonių ir krovinių, vakare tapdavo uždara ir saugoma teritorija.
Vagystės nebuvo vienintelė grėsmė. Prekes ir pastatus naikino gaisrai bei potvyniai. GidasGalar Po Gdańsku“ primena 1540 m. potvynį ir 1516 m. Matternų gaujos narių sukeltą gaisrą. Taigi uosto atsargų sandėliavimas reikalavo tiek veiksmingos organizacijos, tiek nuolatinės apsaugos.

Kiekvienas sandėlis turėjo savo pavadinimą
„Balta žirga“, „Raudonasis liūtas“, „Nojaus arka“, „Woli Łeb“ ar „Mirties kaukolė“ – senieji sandėlių pavadinimai gali nustebinti labiau nei gatvių pavadinimai. Jie padėdavo atpažinti atskirus pastatus tankioje sandėlių statybų aplinkoje. Per šimtmečius jų buvo naudojami šimtai.
Dėka šių pavadinimų prekybos istorija tampa ne tik pasakojimu apie grūdų kiekius ir laivų skaičių. Atskiri sandėliai įgyja savitą tapatybę, o senąjį uostą lengviau įsivaizduoti kaip konkrečią vietą, kurioje žmonės kasdien rasdavo kelią į savo sandėlį.

Nuo sandėlių iki naujos miesto dalies
XIX a. vandens transportą papildė geležinkelis, padidinęs sandėlių aptarnavimo galimybes. Archyvinės XX a. pirmųjų dešimtmečių nuotraukos rodo, kad sala vis dar išlaikė uostinį pobūdį. 1945-ieji metai tapo tikra katastrofa, kai didžioji dalis pastatų buvo sunaikinta.
Pokarinė atstatymo veikla ir vėlesnės investicijos palaipsniui pakeitė šios vietos paskirtį. Šiandienos salą jau nebeapibūdina senesniuose gidų vadovuose žinomas vaizdas su plačiomis griuvėsiais. Istoriniai sandėliai ir šiuolaikiniai pastatai sudaro dar vieną jos istorijos sluoksnį.

Aiškiausias išlieka salos ryšys su vandeniu. Žvelgiant į ją iš Motlavos upės, galima atsekti krantinių eigą ir palyginti šiandieninę panoramą su senosiomis nuotraukomis. Būtent nuo upės pusės geriausiai matyti, kodėl sandėliai buvo statomi būtent šioje vietoje.
